2021 m. sausio 21 d., ketvirtadienis

Pripratau

 

Pamažu pripratau tupėti uždaryta namuose tarp keturių sienų, kur man nuotaiką praskaidrina tik mėgstamų knygų veikėjai, o įjungtas televizorius be perstojo kartoja skaičius išėjusių anapilin mamų, tėvų, brolių, seserų, draugų... Tokiomis apsnigtomis dienomis, kai skaičiai perkopia sveiku protu suvokiamus skaičius, taip ir norisi pasikinkyti slides ir iščiuožti iš visuomenės, kuri pamažu, bet gana užtikrintai aukoja savo narius. Ko vardan?

Pripratau prie Vienatvės. Kai artimųjų balsus gali girdėti tik telefono ragelyje, o veidus regėti tik kitapus ekrano, Vienatvė man tapo viena artimiausių draugių. Liūdnais lietingais vakarais mes šokame pagal lietaus sukurtą muziką, kartu valgome pusryčius, pietus, vakarienę, tvarkomės namus, nuliūdę verkiame, o kartais tiesiog tylime. Nes žodžiai kartais irgi pasibaigia.

Pripratau prie savo netobulo kūno. Pripratau žiūrėti į veidrodį ir ten matyti malonią šypseną, šviečiančias akis, apvalų veidą, siaurus pečius, gelbėjimosi ratą virš klubų, vaikystės džiaugsmų paliktus randus ant kojų ir rankų. Pamažu pripratau prie minties, kad mano kūnas niekada neatitiks tobulumo standartų 90-60-90, bet jis niekada jau nebebus baltas popieriaus lapas.

Pripratau plaukti pasroviui. Nors ir žinau, kad mano ramybės uostas ten toli, kitoj jūros pusėje, dabar plaukiu tolyn nuo jo. Juk taip lengva įsimaišyti į pilką masę, paslėpti savo tikrąsias svajones kažkur giliai širdyje ir tiesiog plaukti drauge su kitais jau žinomais vandenimis. Tik jei kada sugalvosiu apsigręžti, ar nebus per vėlu?

Pripratau sau meluoti. Meluoti, kad nuo pirmadienio pradėsiu sportuoti, nuo rytojaus mažiau valgyti, daugiau skaityti, kada nors atsikratysiu žalingų įpročių. Žadėjau, kad kas savaitę ką nors parašysiu, kad mano fantazijos užteks parašyti knygai... Pripratau save įtikinti, kad namų ruošos darbai svarbesni nei mano norai. Kad reikia nusileisti dėl kitų. Kad visa, ką darau, neturi prasmės.

Tačiau šią akimirką, kai mano pirštai spaudo kompiuterio klavišus, aš jaučiuosi laiminga. Gal reiks priprasti ir rašyti?

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Kivis

Iš beužmiegančio dangaus tyliai leidžiasi snaigės. Atrodo, nėra nei debesėlio, bet saulei leidžiantis dangaus pakraščiai nusidažo rausva spa...