Pamažu pripratau tupėti uždaryta
namuose tarp keturių sienų, kur man nuotaiką praskaidrina tik mėgstamų knygų
veikėjai, o įjungtas televizorius be perstojo kartoja skaičius išėjusių
anapilin mamų, tėvų, brolių, seserų, draugų... Tokiomis apsnigtomis dienomis,
kai skaičiai perkopia sveiku protu suvokiamus skaičius, taip ir norisi
pasikinkyti slides ir iščiuožti iš visuomenės, kuri pamažu, bet gana užtikrintai
aukoja savo narius. Ko vardan?
Pripratau prie Vienatvės. Kai
artimųjų balsus gali girdėti tik telefono ragelyje, o veidus regėti tik kitapus
ekrano, Vienatvė man tapo viena artimiausių draugių. Liūdnais lietingais
vakarais mes šokame pagal lietaus sukurtą muziką, kartu valgome pusryčius,
pietus, vakarienę, tvarkomės namus, nuliūdę verkiame, o kartais tiesiog tylime.
Nes žodžiai kartais irgi pasibaigia.
Pripratau prie savo netobulo
kūno. Pripratau žiūrėti į veidrodį ir ten matyti malonią šypseną, šviečiančias
akis, apvalų veidą, siaurus pečius, gelbėjimosi ratą virš klubų, vaikystės
džiaugsmų paliktus randus ant kojų ir rankų. Pamažu pripratau prie minties, kad
mano kūnas niekada neatitiks tobulumo standartų 90-60-90, bet jis niekada jau
nebebus baltas popieriaus lapas.
Pripratau plaukti pasroviui. Nors
ir žinau, kad mano ramybės uostas ten toli, kitoj jūros pusėje, dabar plaukiu
tolyn nuo jo. Juk taip lengva įsimaišyti į pilką masę, paslėpti savo tikrąsias svajones
kažkur giliai širdyje ir tiesiog plaukti drauge su kitais jau žinomais
vandenimis. Tik jei kada sugalvosiu apsigręžti, ar nebus per vėlu?
Pripratau sau meluoti. Meluoti,
kad nuo pirmadienio pradėsiu sportuoti, nuo rytojaus mažiau valgyti, daugiau skaityti,
kada nors atsikratysiu žalingų įpročių. Žadėjau, kad kas savaitę ką nors
parašysiu, kad mano fantazijos užteks parašyti knygai... Pripratau save
įtikinti, kad namų ruošos darbai svarbesni nei mano norai. Kad reikia nusileisti
dėl kitų. Kad visa, ką darau, neturi prasmės.
Tačiau šią akimirką, kai mano
pirštai spaudo kompiuterio klavišus, aš jaučiuosi laiminga. Gal reiks priprasti
ir rašyti?
