Kivis

Iš beužmiegančio dangaus tyliai leidžiasi snaigės. Atrodo, nėra nei debesėlio, bet saulei leidžiantis dangaus pakraščiai nusidažo rausva spalva. Netrukus pasirodys mažos žvaigždelės ir nušvies kelią grįžtantiems paukščiams. Deja, jie grįš į šaltį, nes pavasaris vėluoja. Kaip ir kasmet jis per vėlai užsimeta savo gėlėtą apsiaustą ir eina tartis su kailiais apsisiautusia žiema. O tu sėdi virtuvėje. Tavęs nedomina amžinas metų laikų konfliktas. Užsisvajojusi žiūri į rausvus debesis už nuogų medžių viršūnių. Tyla spengia ausyse. Tavo kojos užkeltos ant minkšto carinių laikų suoliuko, viena ranka atremta į stalą, kitoje šaukštelis. Negrabiai suimi kivio puselę ir šaukšteliu bandai iškabliuoti minkštimą. Tą rūgštelę, kuri palaiko tavo gyvybę. Vaisiu neprinokęs - nepasiduoda. Atpleši savo rudas akis nuo dangaus ir dantimis išpleši minkštimą iš žievelės. Už lango temsta. Žinai, kad šiandien niekas nepareis namo. Nuo tos dienos, kai perskaitei mažą raštelį ant lovos, tu vis dar lauki jo grįžtant pro duris. Deja. Jis nebepareis. O tu jau neturi jėgų verkti. Kasdien vis keiti kaukes, apsimeti, kad viskas gerai, kad nieko neįvyko. Ir tik tada, kai grįžti į saugų butą, apstatytą sovietinius laikus menančiais baldais,  kai išsispiri iš nepatogių aukštakulnių, kaip gyvatė išsirangai iš suknelės ir apsirengi milteliais kvepiančius treningus, kai persipjauni nesunokusį kivį ir žvelgi į raustantį dangų, tik tada leidi sau nusiimti kaukę sienoms, mačiusioms jau ne vieną kartą, - tik joms leidi matyti mažus lašelius, srūvančius skruostais. Ir tik jos mato, kaip tu susirauki kiekvieną kartą atsikandusi rūgštaus vaisiaus. Kaip užtraukusi užuolaidas slepiesi nuo žvaigždžių ir šildaisi lovoje, laikydama arbatos puodelį. Girdi, kaip tiksi laikrodis. Jis vienintelis pripildo tavo butą garsų. Metalinė gegutė kas valandą garsiai sukukuoja ir tu kas kartą krūpteli. Nes ratas sukasi iš naujo. Tu vėl atsikelsi, išeisi, grįši, vėl išeisi. Laikrodis tiksės, paukščiai parskris namo, dangaus akys skleis sapnus, tu valgysi rūgštų vaisių ir lauksi. Lauksi tos dienos, kad bent sapne išgirstum smuiko muziką ir pradėtum gyti. Ir gal vieną dieną tu sulauksi.

Pripratau

 

Pamažu pripratau tupėti uždaryta namuose tarp keturių sienų, kur man nuotaiką praskaidrina tik mėgstamų knygų veikėjai, o įjungtas televizorius be perstojo kartoja skaičius išėjusių anapilin mamų, tėvų, brolių, seserų, draugų... Tokiomis apsnigtomis dienomis, kai skaičiai perkopia sveiku protu suvokiamus skaičius, taip ir norisi pasikinkyti slides ir iščiuožti iš visuomenės, kuri pamažu, bet gana užtikrintai aukoja savo narius. Ko vardan?

Pripratau prie Vienatvės. Kai artimųjų balsus gali girdėti tik telefono ragelyje, o veidus regėti tik kitapus ekrano, Vienatvė man tapo viena artimiausių draugių. Liūdnais lietingais vakarais mes šokame pagal lietaus sukurtą muziką, kartu valgome pusryčius, pietus, vakarienę, tvarkomės namus, nuliūdę verkiame, o kartais tiesiog tylime. Nes žodžiai kartais irgi pasibaigia.

Pripratau prie savo netobulo kūno. Pripratau žiūrėti į veidrodį ir ten matyti malonią šypseną, šviečiančias akis, apvalų veidą, siaurus pečius, gelbėjimosi ratą virš klubų, vaikystės džiaugsmų paliktus randus ant kojų ir rankų. Pamažu pripratau prie minties, kad mano kūnas niekada neatitiks tobulumo standartų 90-60-90, bet jis niekada jau nebebus baltas popieriaus lapas.

Pripratau plaukti pasroviui. Nors ir žinau, kad mano ramybės uostas ten toli, kitoj jūros pusėje, dabar plaukiu tolyn nuo jo. Juk taip lengva įsimaišyti į pilką masę, paslėpti savo tikrąsias svajones kažkur giliai širdyje ir tiesiog plaukti drauge su kitais jau žinomais vandenimis. Tik jei kada sugalvosiu apsigręžti, ar nebus per vėlu?

Pripratau sau meluoti. Meluoti, kad nuo pirmadienio pradėsiu sportuoti, nuo rytojaus mažiau valgyti, daugiau skaityti, kada nors atsikratysiu žalingų įpročių. Žadėjau, kad kas savaitę ką nors parašysiu, kad mano fantazijos užteks parašyti knygai... Pripratau save įtikinti, kad namų ruošos darbai svarbesni nei mano norai. Kad reikia nusileisti dėl kitų. Kad visa, ką darau, neturi prasmės.

Tačiau šią akimirką, kai mano pirštai spaudo kompiuterio klavišus, aš jaučiuosi laiminga. Gal reiks priprasti ir rašyti?

Labas, aš Artūra!

 

Labas!

Smagu, kad užsukai į mano tinklaraštį!

Aš esu Artūra. Tokia pati mergina kaip ir tu bei visos kitos aplink mus. Gali mane įsivaizduoti kaip tik nori: aukštą, žemą, ploną, stambią, tamsiaplaukę strazdanę ar efektingą šviesiaplaukę... Aš vis dar ieškau savęs ir savo balso, vis dar bandau surasti savo vietą po saulę, tad kartais čia užsuksiu su savo mintimis ar kūryba.

Nežinau, kas iš šito tinklaraščio išaugs, nežinau, kaip dažnai mane aplankys rašymo mūza ir kada čia pasirodysiu, bet lai tai būna erdvė mano tekstams, kai nebetilpsiu savy, o dienoraščio lapai nebus tokie mieli kaip kompiuterio klaviatūra.

O Tu mielai laukiama/laukiamas čia užsukti kada tik nori. Tikiuosi, kad mano padrikas mintis bus smagu skaityti!

 

Siunčiu geriausius linkėjimus,

Artūra 😊